Anglų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Anglų kalba
English
Kalbamaskaitykite žemiau
Kalbančiųjų skaičius340 mln. (gimtoji)
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių2
KilmėIndoeuropiečių prokalbė
 Germanų prokalbė
  Germanų kalbos
   Vakarų germanų kalbos
    Anglų-fryzų kalbos
     anglų
Oficialus statusas
Oficiali kalba53 šalys,
JT,
EU,
Tautų Sandrauga
Kalbos kodai
ISO 639-1en
ISO 639-2eng
ISO 639-3eng
SILENG

Anglų kalba – germanų kalbų grupės kalba, kilusi iš germanų prokalbės. Vartojama Jungtinėje Karalystėje, JAV, Australijoje, Airijos Respublikoje, Naujojoje Zelandijoje, 60 % Kanadoje, iš dalies Pietų Afrikos Respublikoje, Indijoje. Ji taip pat viena iš oficialių JT kalbų.

Per XX a. anglų kalba tapo pasauline lingua franca ir iš šio statuso išstūmė prancūzų kalbą. Daugelyje šalių anglų kalba mokoma mokyklose kaip pirmoji užsienio kalba, anglų kalba yra daugelio tarptautinių organizacijų kalba.

Istorija

Skiriama senoji (V–XI a.), vidurinė (XI–XV a.) ir naujoji (nuo XVI a.).

Senoji anglų kalba, arba anglosaksų kalba, pradėjo formuotis, kai V a. į keltų (britų ir gėlų) gyvenamą Britaniją iš Europos atsikėlė germanų gentys (anglai, saksai, jutai). Skiriami keturi anglosaksų kalbos dialektai:

  • anglų, kuri skirstoma į dvi patarmes:
    • Nortumbrijos – į šiaurę nuo Humberio upės iki pat Edinburgo Škotijoje; vyravo literatūroje ir kultūroje iki vikingų invazijos (793 m. Lindisfarne antpuolis, 865 m. didysis išsilaipinimas), po to vyrauja Veseksas
    • Mersijos
  • saksų
  • jutų

Nuo VI a. pab. pasipildė lotyniškais žodžiais. Lotynų abėcėlė išstūmė germanų rašmenis – runas. XI a. sustiprėjo skandinavų kalbų įtaka. Senoji anglų kalba turėjo daug galūnių, laisvą žodžių tvarką ir palyginti nedaug skolinių.

Vidurinė anglų kalba pradėjo formuotis po Hastingso mūšio, kai Anglijoje įsitvirtino normanų kunigaikštis Vilhelmas Užkariautojas. Dvaro kalba tapo normanų kalba (prancūzų kalbos variantas). Prancūzų kalba labai paveikė senąją anglų kalbą. Pakito kalbos struktūra. Sumažėjo galūnių, atsirado daugiau analitinių formų, žodžių tvarka tapo griežtesnė, žodynas pasipildė prancūziškais ir lotyniškais žodžiais.

Naujoji anglų kalba remiasi Londono tarme, kuri XVI a. paplito Britų salose (išskyrus Škotiją) kaip rašto kalba.

Struktūra

Anglų kalba – analitinė. Gausu pagalbinių žodžių, maža galūnių, santykiai tarp žodžių sakinyje reiškiami žodžių tvarka. Yra trys linksniai: vardininkas, kilmininkas ir objektyvinis linksnis, kuris yra datyvo, akuzatyvo ir abliatyvo junginys. Santykius, kurie lietuvių kalboje nusakomi linksniais, parodo prielinksniai. Žodžio vieta sakinyje griežta.

Žodyne daug prancūzų, lotynų, skandinavų ir kt. kalbų žodžių. Rašyba archajiška, nutolusi nuo tarimo. Pati kalba turi daugybę tarmių bei regioninių variantų, kai kurie stipriai skiriasi nuo bendrinės kalbos.

XVII–XIX a. paplito Didžiosios Britanijos kolonijose. Jungtinėje Karalystėje ir Šiaurės Amerikoje vartojama anglų kalba šiek tiek skiriasi tarimu ir žodynu.

Paplitimas

Anglų kalbos paplitimas
Anglų kalbos tarmės

Anglų kalba yra didelės dalies gyventojų gimtoji kalba šiose šalyse:

Valstybinė kalba

Anglų kalba yra valstybinė arba de facto valstybinė kalba šiose valstybėse:

Anglų kalba Lietuvoje

Lietuvoje anglų kalba pradėta dėstyti tik XIX amžiaus pradžioje Vilniaus universitete. Amžiaus pabaigoje JAV išleistos pirmosios mokomosios knygos – 1875 metais parengtas M. Tvarausko žodynas Tłumoczius arba Słownikas angielckaj-lietuwyszkas ir lietuwyszkaj-angielskas, 1903–1905 metais A. Lelio žodynai. Vėliau gramatikos ir žodynai ruošti VDU dėstytojų. 1962 metais Vilniaus universitete įkurta Anglų kalbos katedra (vėliau – Anglų filologijos), anglų kalba pradėta dėstyti daugelyje aukštųjų ir bendrojo lavinimo mokyklų. Po nepriklausomybės atkūrimo anglų kalbą mokytis pasirenka 80 % visų moksleivių.

Gramatika

Pagrindinis straipsnis – Anglų kalbos gramatika.

Palyginus su kitomis indoeuropiečių kalbomis, kaityba anglų kalboje yra minimali. Pavyzdžiui, šiuolaikinėje anglų kalboje, skirtingai nei šiuolaikinėse vokiečių, olandų ir romanų kalbose, daiktavardžiai ir būdvardžai nekaitomi giminėmis, neturi derinimo. Linksniavimo likę tik pėdsakai, geriau išlaikyta įvardžiuose (pvz., he 'jis', his 'jo', him 'jam / jį'; dog 'šuo', dog's 'šuns').

Žodynas

Anglų kalbos žodžių kilmė

Anglų kalbos leksika šimtmečių eigoje stipriai kito.[1]

Thomas Finkenstaedt ir Dieter Wolff 1974 m. atlikto 80 000 žodžių kompiuterizuoto tyrimo duomenimis[2], anglų kalbos žodžiai kilę iš šių kalbų:

  • Langues d'oïl, įskaitant prancūzų ir senąją normanų kalbas – 28,3 %
  • Lotynų kalba, įskaitant moderniąją mokslinę lotynų kalbą – 28,24 %
  • Kitos germanų kalbos (jų tarpe – ir žodžiai, tiesiogiai perduoti senosios anglų kalbos – 25 %
  • Graikų kalba – 5,32 %
  • Kilmė nežinoma – 4,03 %
  • Kilę iš tikrinių pavadinimų – 3,28 %
  • Kitos kalbos, iš kurių paveldėta mažiau nei 1 % žodžių.

Džozefo Viljamso atlikto 10 000 žodžių tyrimo, publikuoto veikale „Anglų kalbos ištakos“, duomenimis[3] gauta tokia statistika:

  • Prancūzų kalba (langue d’oïl): 41 %

„Gryna“ anglų kalba: 33 % Lotynų kalba: 15 % Senovės skandinavų kalba: 2 % Olandų kalba: 1 % Kitos kalbos: 10 %

Išnašos

  1. English and General Historical Lexicology (Joachim Grzega ir Marion Schöner)
  2. Finkenstaedt, Thomas; Dieter Wolff (1973). Ordered profusion; studies in dictionaries and the English lexicon. C. Winter. ISBN 3-533-02253-6.
  3. Joseph M. Willams, Origins of the English Language at Amazon.com

Nuorodos

Wikipedia
Vikipedija Anglų kalba

Vikiteka