Arabų-Izraelio konfliktas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Arabų šalių-Izraelio konfliktas
Arab-Israeli Conflict Key Players.svg
Konfliktuojančios pusės Arabų šalių-Izraelio konflikte
Data maždaug nuo 1948 m. gegužės 15 d.
Pagrindinė fazė: 1948-1982 m.
Vieta Artimieji Rytai
Rezultatas Nebaigtiniai rezultatai (nuo seniausio):
Egipto–Izraelio taikos sutartis 1979 m.,

Oslo susitarimai 1993 m.,
Izraelio–Jordanijos taikos sutartis 1994 m.
Izraelio-Libano paliaubų sutartis 2006 m.
Persijos įlankos valstybių dalinis suartėjimas su Izraeliu dėl bendros pozicijos prieš Iraną XX a. antrojo dešimtmečio pabaigoje

Teritoriniai pakitimai *Izraelio ir Gazos protektorato įkūrimas (1948); Jordanijos įvykdyta Gazos ruožo aneksija;
Kariaujančios pusės
*Izraelio vėliava Izraelis

Parama:
Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos (nuo 1973 m.)

Arabų Lygos vėliava Arabų Lyga

Parama:
Sovietų Sąjungos vėliava Sovietų Sąjunga (1967–91 m.)[1]


Flag of Hamas.svg Gazos ruožas (nuo 2006 m.) Parama:
Irano vėliava Iranas (2006–12 m.)

Vadovai ir kariniai vadai
Izraelis Davidas Ben Gurionas (1948–63 m.)
Izraelis Igaelis Jadinas (1948–52 m.)
Izraelis Jakovas Doris (1948–49 m.)
Izraelis Ichakas Rabinas (1948–95)
Izraelis Arielis Šaronas (1948–2005 m.)
Izraelis Ehudas Barakas (1948–2013 m.)
Mošė Dajanas (1948–79 m.)
Saadas Hadadas (1978–84 m.)
Antuanas Lahadas (1984–2000 m.)
Logo of Kataeb Party.svg Baširas Žmaelis (1978–82 m.)
Jordanija Džonas Bagotas Glubas (1948–86)
Jordanija Habis al-Madžali (1948–2001)
Flag of Hejaz 1917.svg Abd al-Kadir al-Husaini 
Flag of Hejaz 1917.svg Hasan Salama 
Arab Liberation Army (bw).svg Favzi Al-Kavukdži (1948–77 m.)
Egiptas Ahmedas Ali al-Muavi (1948–1979)
Flag of Hejaz 1917.svg Hadž Amin Al-Huseini (1948–74)
Egiptas Karalius Farukas I (1948–65)
Egiptas Ahmadas Ali al-Muavi (1948–79 m.)
Egiptas Muhamedas Naguibas (1948–84)
Egiptas Saad El Šazli (1948–2011)
Nuostoliai
22 570 karinio personalo žūčių[2]

≈1723 civilių žūtys[2] ≈1050 Pietų Libano armijos kovotojų žūtys[3]

Iš viso 91 105 žuvusių arabų[4]
Abi pusės:
74 000 karinio personalo žūčių
18 000 civilių žūčių
(1945–1995 m.)

Arabų šalių-Izraelio konfliktu vadinami tarp Izraelio ir Arabų šalių susiklostę politiškai įtempti santykiai, išaugę į karinius konfliktus ir ginčus. Arabų šalių-Izraelio konfliktu priežastimi įvardinamas sionizmo ir arabiško nacionalizmo iškilimas pradedant XIX a. pab. Prie konflikto prisideda ir teritoriniai ginčai. Žydų laikoma protėvių žeme, panarabiškų judėjimų atitinkama teritorija laikoma tiek istoriškai, tiek dabartiniu metu priklausanti palestiniečiams,[5] o bendrame panislamiškame kontekste – kaip musulmonų žemės.

Sektarinio pobūdžio konfliktas tarp Palestinos žydų ir arabų ėmė vystytis XX a. pr., kol 1947 m. peraugo į pilno masto pilietinį karą, o galop – į pirmąjį arabų valstybių ir Izraelio karą 1948 m. gegužę, iškart po Izraelio nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo. Didelio masto kariniai veiksmai beveik liovėsi paliaubomis po 1973 m. Jom Kipuro karo. 1979 m. pasirašytos taikos sutartys tarp Izraelio ir Egipto. Izraelis pasitraukė iš Sinajaus pusiasalio ir panaikino karinę administraciją Vakarų krante ir Gazos ruože, vietoj jų įsteigdamas Izraelio civilinę administraciją ir vienašališkai užimdamas Golano aukštumas ir Rytų Jeruzalę.

Metams bėgant konflikto pobūdis iš didelio masto Arabų šalių ir Izraelio konflikto pakito į labiau regioninį žydų ir palestiniečių konfliktą, kuris apogėjų buvo pasiekęs 1982 m. Libano karo metu. Užsibaigus pirmajai palestiniečių intifadai buvo pasirašyti Oslo susitarimai, kuriais remiantis siekiant taikos tarp Izraelio ir Palestinos 1994 m. buvo įkurta Palestinos autonomija. Tais pačiais metais taikos sutartis buvo pasirašyta ir tarp Izraelio ir Libano. Nuo 2006 m. laikomasi paliaubų tarp Izraelio ir Bašaro al-Asado valdomos Sirijos. Nepaisant taikos susitarimų su Egiptu ir Jordanija, laikinųjų taikos susitarimų su Palestinos autonomija ir bendrai įsigaliojusiu ugnies nutraukimu, Arabų lygos ir Izraelio požiūriai išlieka kardinaliai skirtingi daugeliu klausimų.

Išsivysčius pilietiniam karui Sirijoje situacija šalia Izraelio šiaurinės sienos tapo labai įtempta. Konfliktas tarp Izraelio ir Hamas organizacijos valdomos Gazos, tarp kurių 2014 m. nutraukta ugnis, įprastai taip pat laikomas žydų ir palestiniečių konflikto dalimi. Tuo tarpu 2006–2012 m. fazė taip pat priskiriama regioniniam Irano-Izraelio konfliktui, kadangi Siriją ir Hezbollah remia Iranas). Po 2012 m. Iranas nutraukė ryšius su sunitų islamistiniu Hamas judėjimu dėl pastarojo paramos Sirijos opozicijai per Sirijos pilietinį karą.

Bendras kontekstas

Religinės konflikto pusės

Kai kurios grupės besipriešindamos taikos procesui savo bekompromisinę poziciją grindžia religiniais argumentais.[6] Pastaraisiais laikais konfliktas tarp arabų ir Izraelio yra įgavęs aiškų religinį pobūdį – įvairios grupės savo politiką grindžia tikėjimu.[7]

Remiantis hebrajų biblija, Kanaano kraštas (Izraelio žemė) buvo Dievo pažadėtoji žemė Izraelio vaikams. Tai taip pat paminėta Korane.[8] Teodoras Herclas savo 1896 m. manifeste Žydų valstybė kelis kartus pamini Pažadėtosios žemės motyvą. Likud partija šiuo metu yra žinomiausia politinė partija Izraelyje, savo programoje naudojanti biblinį terminą Izraelio žemė.[9]

Musulmonai tuo tarpu taip pat reiškia pretenzijas į žemę remdamiesi Koranu.[10] Skirtingai nei žydai, teigiantys, kad Pažadėtoji žemė priklauso tik Abraomo anūko Jokūbo (Izraelio) palikuonims,[11] musulmonai teigia, jog Kanaano žemė pažadėta Izmaeliui, vyriausiajam Abraomo sūnui, iš kurio arabai kildina patys save.[10][12] Musulmonai taip pat šventomis laiko daug bibliniams izraelitams šventų vietų, tokių kaip Patriarchų uola ar Kalno šventykla. Per pastaruosius 1400 metų musulmonai istorinėse izraelitų vietose pasistatė reikšmingų religinių statinių, tokių kaip Uolos kupolas ir Al Aksos mečetė, pastatyta ant Šventyklos kalno. Tai tapo priežastis kivirčams dėl to, kam turi priklausyti Jeruzalė. Pasak musulmonų tikėjimo, Mahometas pakilo į dangų nuo Šventyklos kalno. Gazos ruožą valdanti grupuotė Hamas teigia, kad visa Palestinos žemė, šiuo metu priklausanti Izraeliui ir Palestinos valstybei) yra islamiška vakuf, kurią privalo valdyti musulmonai.[13]

Krikščionys sionistai dažniausiai palaiko Izraelio valstybės idėją dėl žydų protėvių teisę į Šventąją Žemę, apie kurią rašo Apaštalas Paulius savo laiške romiečiams (11 skyrius). Krikščioniškas sionizmas moko, jog žydų sugrįžimas į Izraelį yra būtina sąlyga Antrajam Kristaus atėjimui.[14][15]

Nacionaliniai judėjimai

Dabartinio arabų ir žydų konflikto šaknys glūdi sionizmo iškilime, kas savo ruožtu paskatino arabiško nacionalizmo vystymąsi XIX a. pab. Žydų istorine tėvyne laikoma teritorija panarabiško judėjimo priskiriama Palestinos arabams tiek istoriniame, tiek dabartinių laikų kontekste. Keturis šimtus metų iki pirmojo pasaulinio karo Artimieji Rytai, tame tarpe ir Palestina, vėliau tapusi Britų Palestinos mandatu, priklausė Osmanų imperijai. Paskutiniais imperijos gyvenimo metais osmanai ėmė vis daugiau pabrėžti savo turkišką tapatybę, teigti, jog valstybė priklauso turkams, o tai sudarė prielaidas imperijoje gyvenančių arabų diskriminacijai[16] Daug žydų ir arabų palaikė Sąjungininkus, šiems pažadėjus išvaduoti arabus nuo osmanų valdžios. Tai labai paskatino arabiško nacionalizmo iškilimą, taip pat - ir sionizmo vystymąsi. Abiejų šių judėjimų ištakos glūdi Europoje (Sionistų kongresas 1897 m. surengtas Bazelyje, tuo tarpu „Arabų klubas“ įsteigtas 1906 m. Paryžiuje).

Pačioje XIX a. pab. Europos ir Artimųjų Rytų žydai ėmė vis spartesniais tempais imigruoti į Palestiną (procesai, vadinami alijah), ten įsigydami žemės iš vietinių osmanų žemvaldžių. Vėlyvajame XIX a. Palestinoje gyveno 600 000 gyventojų – be absoliučios musulmonų arabų daugumos taip pat gyveno nemažas skaičius žydų, krikščionių, drūzų bei šiek tiek samariečių su bahajais. Tuo laikotarpiu Jeruzalės ribos ėjo ties siena, mieste gyveno vos keliolika tūkstančių gyventojų. Naujakuriai įsteigė kolektyvinius ūkius, kibucus, įkurtas pirmasis moderniųjų laikų istorijoje žydiškas miestas, Tel Avivas.

1915–16 m., kai dar vyko pasaulinis karas, britų aukštasis komisaras Egipte seras Henris MakMahonas slapta susirašinėjo su Mekos šerifu Huseinu bin Ali, Hašemitų šeimos patriarchu ir osmanų gubernatoriumi Mekoje ir Medinoje. MakMahonas skatino Huseiną organizuoti arabų sukilimą prieš Osmanų imperiją, kuri tuo metu kariavo Vokietijos pusėje prieš Prancūziją ir Didžiąją Britaniją. MakMahonas pažadėjo, jog arabams parėmus Britaniją kare, Britanijos vyriausybė rems nepriklausomos arabų valstybės, valdomos Hašemitų, įkūrimą Osmanų imperijai priklaususiose arabiškose provincijose, įskaitant Palestiną. Tomo Edvardo Lorenso ir Huseino sūnaus Faisalio organizuotas arabų sukilimas buvo sėkmingas - osmanai buvo įveikti, o Britanija užėmė ir ėmė kontroliuoti didžiąją šios teritorijos dalį.

Religinio konflikto kilimas britų valdomoje Palestinoje

1917 m. Palestiną nukariavo britų pajėgos (jų tarpe - ir Žydų legionas). Britų vyriausybė paskelbė Balfūro deklaraciją, kurioje teigė, kad vyriausybė „palankiai žiūri į žydų tautos nacionalinių židinių atsiradimą Palestinoje“ ir kad „savo veiksmais nepakenks pilietinėms ir religinėms egzistuojančioms Palestinoje ne žydų bendruomenėms teisėms ir politiniam statusui“. Deklaracija paskelbta svarbiausiesiems vyriausybės nariams, tame tarpe premjerui Deividui Loidui Džordžui įsitikinus, kad žydų parama būtina karui laimėti. Kita vertus, tokia deklaracija sukėlė daug erzelio arabiškame pasaulyje.[17] Po karo žemės tapo pavaldžios Britanijai kaip Britų Palestinos mandatas. Į šias žemes 1923 m. įėjo šių dienų Izraelis, Vakarų krantas ir Gazos ruožas. Užjordanė buvo įjungta į atskirą Britanijos protektoratą - Užjordanės emyratą, kuriam 1928 m. suteiktas autonomijos statusas, o 1946 m. - visiška nepriklausomybė, Jungtinėms Tautoms pritarus Britų mandato atšaukimui.

Didelę krizę sukėlė nenusisekusios arabų nacionalistų pastangos įkurti Sirijos arabų karalystę 1920 m.. Po tragiškai pasibaigusio Prancūzijos-Sirijos karo neseniai paskelbtoji Hašemitų karalystė su sostine Damaske buvo sutriuškinta ir Hašemitų dinastijos valdovas pasiprašė prieglobsčio Britų Irako mandate. Be kita ko 1920 m. kovą įvyko pirmoji karinė konfrontacija tarp arabų nacionalistų ir žydų pajėgų Tel Hai mūšyje, tuo tarpu panarabiškosios karalystės žlugimas lėmė palestinietiškojo arabų nacionalizmo susiformavimą. Aminas al Huseini iš Damasko į Jeruzalę grįžo 1920 m. pabaigoje.

Šiuo laikotarpiu tęsėsi žydų kėlimasis į britų valdomą Palestiną. Taip pat nors nepalikusi pakankamai dokumentinių įrodymų, greičiausiai vyko panašaus pobūdžio arabų migracija, pvz., keliantis darbininkams iš Sirijos ir kitų kaimyninių vietų. Palestinos arabai šį spartų žydų migrantų augimą vertino kaip grėsmę jų gimtajam kraštui ir tautos identitetui.

Reikšmingi kariniai įvykiai, susiję su konfliktu

Laikas Pavadinimas
1948–1949 m. 1948 m. Arabų-Izraelio konfliktas
1951–1955 m. Atsakomosios karinės operacijos
1956 m. Sueco karas
1967 m. Šešių dienų karas
1967–1970 m. Naikinamasis karas
1971–1982 m. Palestiniečių maištas Pietų Libane
1973 m. Jom Kipuro karas
1978 m. Pirmasis Pietų Libano konfliktas
1982 m. Pirmasis Libano karas
1985–2000 m. Antrasis Pietų Libano konfliktas
1987–1993 m. Pirmoji intifada
2000–2004 m. Antroji intifada
2006 m. Operacija Vasaros lietūs
Antrasis Libano karas
2008–2009 m. Gazos karas
2012 m. Operacija Debesies stulpas
2014 m. 2014 m. Izraelio-Gazos konfliktas

Konflikto kaina

Indų idėjų kalvės Strategic Foresight Group skaičiavimais, 1991–2010 m. konflikto alternatyviosios sąnaudos sudaro 12 trilijonų JAV dolerių. Tokią sumą lėšų nuo BVP, ataskaitos duomenimis, dėl ginkluoto konflikto prarado Artimųjų Rytų šalys. Izraelio dalis sudaro beveik 1 trilijoną, Irako ir Saudo Arabijos - atitinkamai 2,2 ir 4,5 trilijono JAV dolerių. Kitaip tariant, taikos tarp Arabų Lygos ir Izraelio nuo pat 1991 m. atveju, statistinis Izraelio pilietis per metus gautų 44 000 JAV dolerių pajamų vietoje 23 000, gautų 2010 m.[18]

Iš žmogiškojo kapitalo perspektyvos, skaičiuojama, jog ginkluotas konfliktas pareikalavo 92 000 gyvybių (74 000 karinio personalo ir 18 000 civilių, skaičiuojant nuo 1945 m. iki 1995 m.)[19]


Šaltiniai

  1. Pollack, Kenneth, M., Arabs at War: Military Effectiveness, University of Nebraska Press, (2002), pp. 93–94, 96.
  2. 2,0 2,1 Memorial Day / 24,293 fallen soldiers, terror victims since Israel was born. Haaretz. Tikrinta 2018 m. spalio 5 d.
  3. Hamzeh, Ahmad Nizar (2004 m. sausio 1 d.). „In The Path Of Hizbullah“. Syracuse University Press – via Google Books. 
  4. Total Casualties, Arab-Israeli Conflict. Jewish Virtual Library.
  5. „The Palestinian National Charter – Article 6“. Mfa.gov.il. Nuoroda tikrinta 2018 m. spalio 5 d.. 
  6. Weinberger, Peter E. (2004 m. gegužė). „Incorporating religion into israeli-palestinian peacemaking: recommendations for policymakers“ (PDF). Center for World Religions, Diplomacy, and Conflict Resolution, Institute for Conflict Analysis and Resolution, George Mason University. Suarchyvuotas originalas (PDF) 27 June 2011. 
  7. Avi Beker, The Chosen: The History of an Idea and the Anatomy of an Obsession, New York: Palgrave Mcmillan, 2008
  8. Sura 17, „The Night Journey“, verse 103
  9. „Likud – Platform“. Knesset.gov.il. Suarchyvuota nuo originalo 2008 m. spalio 6 d. Nuoroda tikrinta 4 September 2008. 
  10. 10,0 10,1 'Jerusalem in the Qur’an', Masjid Dar al-Qur’an, Long Island, New York. 2002
  11. Ginzberg, Louis (1909). Legends of the Jews Vol II : Esau’s Campaign Against Jacob (Vertė Henrietta Szold) Filadelfija: Jewish Publication Society.
  12. Book of Jubilees 20:13
  13. „The Avalon Project : Hamas Covenant 1988“. Avalon.law.yale.edu. 18 August 1988. Nuoroda tikrinta 4 May 2012. 
  14. „Seven Major Prophetic Signs Of The Second Coming“. Gracethrufaith.com. 2011 m. gruodžio 31 d. 
  15. Review of On the Road to Armageddon: How Evangelicals Became Israel’s Best Friend
  16. Fraser, T.G. The Middle East: 1914–1979. St. Martin's Press, New York. (1980) Pg. 2
  17. Segev, Tom (2000): One Palestine, Complete, pp. 48–49, Abacus, ISBN 0-349-11286-X.
  18. Cost of Conflict in the Middle East, Strategic Foresight Group“ (PDF). 
  19. Buzan, Barry (2003). Regions and powers. Kembridžo universiteto leidykla. ISBN 978-0-521-89111-0. Tikrinta 2018 m. spalio 16 d..


Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.