Fonema

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Fonema (sen. gr. φώνημα 'garsas') – mažiausias kalbos vienetas, turintis skiriamąją reikšmę. Fonema neturi savarankiškos leksinės arba gramatinės reikšmės, tačiau ji pasitelkiama reikšmę turintiems kalbos vienetams (žodžiams ir morfemoms) skirti:[1]

  • pakeitus vieną fonemą kita, susidarys kitas žodis (<k>oja – <j>oja);
  • pakeitus fonemų seką, taip pat susidarys kitas žodis (<ramu> – <maru>);
  • pašalinus fonemą, irgi bus kitas žodis (raiš<k>ą – raišą).

Terminas „fonema“ buvo pasiūlytas kalbininkų N. Kurševskio ir J. Bodueno de Kurtenė.

Fonema, kaip abstraktus kalbos vienetas, atitinka kalbos garsą (foną), tik fonema yra konkreti jo realizavimo išraiška. Kalbos garsai labai įvairūs, išsami fizinė analizė gali atskleisti, kad tas pats žmogus vieno ir to paties garso niekada netaria absoliučiai vienodai (pavyzdžiui, kirčiuotojo balsio [а́]). Vis dėlto tariamų garsų įvairovė netrukdo teisingai atpažinti žodžių ir juos skirti, visi garso [а́] variantai bus tariami su ta pačia fonema <а>.

Fonema – fonologijos tyrimo objektas. Ši sąvoka labai svarbi sprendžiant praktinius uždavinius, pavyzdžiui, sudarant abėcėles, nustatant rašybos principus ir t. t.

Mažiausias gestų kalbos vienetas anksčiau buvo vadinamas „chirema“.

Šaltiniai

  1. Žodžio Fonema reikšmė; tikrinta 2018-04-02