Pirmoji intifada

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Pirmoji intifada
Priklauso: Izraelio–Palestinos konfliktas
Jabalya1988roadblock.jpg
Kelio kontrolės postas Džabalijoje, 1988 m.
Data 1987-12-08 – 1993-09-13
Vieta Vakarų Krantas, Gazos Ruožas, Izraelis
Rezultatas Palestiniečių sukilimo numalšinimas
Oslo susitarimai
Palestinos autonomijos sukūrimas
PIO pripažino Izraelį
Priežastis Palestiniečių nepasitenkinimas Izraelio valdžia okupuotose teritorijose
Kariaujančios pusės
Izraelio vėliava Izraelis Flag of Palestine - short triangle.svg al-Qiyada al Muwhhada
  • Fatah
  • Liaudies frontas už Palestinos išlaisvinimą
  • Demokratinis frontas už Palestinos išlaisvinimą
  • Palestinos liaudies partija
Flag of Hamas.svg Hamas
Flag of the Islamic Jihad Movement in Palestine.svg Palestinos islamo džihadas
Palaikymas:
Flag of Iraq (1991–2004).svg Irakas[1] (Persijos įlankos karo metu)
Vadovai ir kariniai vadai
Yitzhak Shamir
(Premjeras)
Yitzhak Rabin
(Gynybos ministras)
Dan Shomron
(Generalinio štabo vadas)
Khalil al-Wazir
Marwan Barghouti [2]
Nuostoliai
Žuvo 277 izraeliečiai[3]
Žuvo 1 962 palestiniečiai[3]
  • 1 603 nužudyti izraeliečių[3]
  • 359 nužudyti palestiniečių[3]

Pirmoji palestiniečių intifada (arab. الانتفاضة الفلسطينية الأولى) – palestiniečių sukilimas, vykęs 19871991 m. Izraelio per Šešių dienų karą užimtose teritorijose – Gazos Ruože ir Vakarų Krante, – siekiant įkurti Palestinos arabų valstybę. Kartais šios intifados pabaiga įvardijama kita data – 1993 m. rugsėjis, kai buvo pasirašyti Oslo susitarimai (angl. Oslo Accords).[4]


Pirmosios intifados metu vyko daugiau „akmenų karas“, nes palestiniečiai prieš gerai ginkluotas Izraelio pjėgas naudojo akmenis, Molotovo kokteilius, savadarbius ginklus. Dauguma išpuolių vykdyti atskirų grupių sukilėlių spontaniškai, atsakant į Izraelio pajėgų smurtinius veiksmus. Iki Oslo susitarimų konflikto metu žuvo 111 izraeliečių ir daugiau kaip 2000 palestiniečių (iš jų 1100 žuvo kovodami su izraeliečiais, 1000 – vidinių konfliktų pasėkoje).[5] [6]

Istorija

Intifados pradžią skatino didėjantis priešiškumas tarp palestiniečių ir izraeliečių. Per gatvių susirėmimus pasitaikė žuvusių karių ir civilių iš abiejų konfliktuojančių pusių. Tokie incidentai skatino neramumus visose teritorijose, o platesnio masto jos buvo Gazos Ruože. Be to, manoma, kad intifados priežastimi galėjo būti ir ilgalaikis Izraelio administracijos buvimas Palestinos žemėje. Nuo 1967 m. okupuotose teritorijose arabų gyventojai neturėjo Izraelio pilietybės, o Egiptui ir Jordanijai taip pat nereikėjo šių gyventojų, nes atsisakė teritorinių pretenzijų į Gazos Ruožą ir Vakarų Krantą. Kai kurie stebėtojai nurodė, kad palestiniečiai jautėsi paliktais jų arabų sąjungininkų, o Palestinos išsivadavimo organizacijai (PIO) nepavyko sunaikinti Izraelio ir sukurti Palestinos valstybės, kaip buvo žadėta. Tuo pačiu metu PIO nuo 1974 m. kliudė Izraeliui surengti rinkimus okupuotose teritorijose, kad po to jų gyventojams nereikėtų gyventi visą likusį gyvenimą kaip antrarūšiams piliečiams. PIO nebuvo vienintelė organizacija, kuri ragino palestiniečius imtis smurto. Įtakos palestiniečių visuomenėje siekė įvairios radikalaus islamo grupuotės: „Hamas“, „Palestinos islamo džihadas“ ir kt.

Palestiniečių nepasitenkinimas Izraelio valdžia augo ir dėl žemės trūkumo naujoms statyboms ir žemės ūkio reikmėms, augančio nedarbo (didėjo Palestinos gyventojų tankis esant tradiciškai dideliam gimstamumui).

Intifados eiga

Pirmoji intifada prasidėjo 1987 m. gruodžio mėn., kuomet iškart įvyko keletas incidentų. Gruodžio 6 d. Gazos Ruože buvo nužudytas Izraelio prekybininkas. Po dviejų dienų, gruodžio 8 d. Izraelio armijos sunkvežimis įsirėžė į autobusą su palestiniečiais, grįžtančiais iš darbo Izraelyje į Džabalijos pabėgėlių stovyklą Gazos Ruože. Žuvo keturi palestiniečiai, dešimt jų buvo sužeisti. Tarp palestiniečių Gazos Ruože iš karto pasklido gandas, kad įvykusi automobilio avarija buvo tyčinis izraeliečių kerštas. Gruodžio 9 d. Džabalijoje prasidėjo protesto demonstracijos. Palestiniečiai degino padangas, paaugliai svaidė akmenis į Izraelio patrulinius automobilius. Kariai iš vieno automobilio apšaudė užpuolikus – žuvo 17 metų paauglys, dar keli buvo sužeisti. Netrukus riaušės išplito visame Ruože, Vakarų Krante, o gruodžio 19 d. neramumai pasiekė Jeruzalę. Sukilėliai neapsiribojo akmenų krušomis – griebėsi Molotovo kokteilių, granatų, šaunamųjų ginklų ir sprogmenų.

1988 m. buvo organizuota intifada be smurto veiksmų – krikščionių verslininkai atsisakė mokėti mokesčius, surenkamus finansuoti Izraelio administracijos okupuotose teritorijose išlaikymą. Šį pasipriešinimą Izraelio valdžia įveikė didelėmis baudomis, prekybos įrangos, prekių, net namų apyvokos daiktų konfiskavimu iš pažeidėjų. Galų gale, Izraelis sugebėjo nuslopinti palestiniečių sukilimą, juolab Palestinos pajėgos buvo nepalyginamai menkesnės palyginti su gerai paruoštomis ir ginkluotomis Izraelio saugumo pajėgomis.

Pasekmės

Sutarties pasirašymas tarp Ichako Rabino ir Jesiro Arafato 1993 m. rugsėjo 13 d. Vašingtone

Intifada atskleidė daug problemų, susijusių su Izraelio karių naudojamais smurtiniais metodais slopinant palestiniečių pasipriešinimą. Tai pritraukė pasaulio dėmesį, o Izraelio visuomenė matė užsitęsusią Izraelio okupacijos Palestinos teritorijose problemą. Pasak kai kurių stebėtojų, intifada paskatino išrinkti Izraelio premjeru taikos šalininką Ichaką Rabiną. 1992 m. regione prasidėjo spartus taikos procesas. Norvegijoje vykusių derybų metu pasiekta iki tol nematytos pažangos. Derybų kulminacija tapo „Principų deklaracijos“ pasirašymas, įvykęs 1993 m. rugsėjo 13 d. JAV, Baltųjų rūmų pievelėje. Palestiniečiai sutiko pripažinti Izraelį mainais į okupacijos užbaigimą.[7]

Nuo 2000 m. prasidėjo Antroji intifada.

Literatūra

  • Towards a state of Independence. The Palestinian Uprising. December 1987 – August 1988. Jerusalem, FACT Information Committee, 1988. – 265 pp.
  • JOHN KIFNER. "Islamic Fundamentalist Group Splitting Palestinian Uprising", Special to the New York Times, September 18, 1988. Nuoroda tikrinta 2012-06-08.
  • Jonathan Schanzer. Palestinian Uprisings Compared // Middle East Quarterly. – Summer 2002. – P. 27-37

Šaltiniai

Commons-logo.svg

Vikiteka

  1. 'Saddam olsaydı İsrail'e dersini verirdi' Archyvuota kopija 10 July 2015 iš Wayback Machine projekto., Zaman
  2. "Profile: Marwan Barghouti" BBC News. 26 November 2009. Accessed 9 August 2011.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 Kober, Avi. "From Blitzkrieg To Attrition: Israel's Attrition Strategy and Staying Power." Small Wars & Insurgencies 16, no. 2 (2005): 216-40.
  4. Nami Nasrallah, 'The First and Second Palestinian intifadas,' in David Newman, Joel Peters (eds.) Routledge Handbook on the Israeli-Palestinian Conflict, Routledge, 2013, pp. 56–68, p. 56.
  5. „Fatalities in the first Intifada | B'Tselem“. Suarchyvuotas originalas 2013-02-15. Nuoroda tikrinta 2013-02-15. 
  6. Zachary Lockman, Joel Beinin (1989) Intifada: The Palestinian Uprising Against Israeli Occupation South End Press, ISBN 0896083632 and 9780896083639
  7. Kim Murphy. "Israel and PLO, in Historic Bid for Peace, Agree to Mutual Recognition, " Los Angeles Times, 10 September 1993.
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.