Šachmatų kompozicija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Šachmatų kompozicija – tai kūrybos sritis, siekianti meninėje formoje pateikti šachmatų idėjas. Tai ypatinga šachmatų kūrybos sritis, siekianti atskleisti šachmatų kombinacijų grožį. Ji yra atsiradusi iš praktinio žaidimo šachmatais.

Šachmatų kompozicija per visą vystymosi laiką palaikė ryšius su praktiniu žaidimu, nes vyko abipusis idėjų ir kombinacijų apsikeitimas: kompozitoriai sėmėsi idėjų iš praktinių partijų, iš kitos pusės, daugelis idėjų ir kombinacijų, kurias atrasdavo kompozitoriai, po to būdavo panaudojamos praktiniame žaidime.

Laikui bėgant, šachmatų kompozicija, besivystydama ir tobulėdama tapo savarankiška šachmatų meno sritimi, kurios tikslai kitokie nei praktinės partijos.[1] Kūrybos procesą sudaro dirbtinių šachmatų pozicijų sudarymas su tam tikra užduotimi vienai iš pusių (dažniausiai baltiesiems).

Pagal užduotį kompozicijos skirstomos į šachmatų uždavinius ir etiudus.

Tik po patikrinimo, kaip kompozicija atitinka keliamus specifinius reikalavimus, kūrinys publikuojamas spaudoje, dalyvauja rengiamuose konkursuose.

Šachmatų kompozicija skirstoma į: tradicinę, netradicinę, pasakiškąją ir ypatingąją. Jai keliami formalūs meniškumo ir originalumo reikalavimai.

Šachmatų kompozitoriai

Šachmatininkai, kuriantys šachmatų kompozicijas, vadinami šachmatų kompozitoriais. Tai šachmatų žaidimą mėgstantys ir gerai jį suprantantys įvairių profesijų kūrybiški žmonės. Nebūtinai jie stiprūs praktiniame šachmatų žaidime, nors kai kurie iš jų anksčiau dalyvavo, bet dėl įvairių priežasčių dabar – ne, ar dar tebežaidžia praktinių šachmatų varžybose.

Šachmatų kompozicija domisi ir šachmatų didmeistriai. Štai ką apie šachmatų kompoziciją rašė buvęs pasaulio šachmatų čempionas Aleksandras Aliochinas, kuris siekdavo kiekvieną partiją baigti efektinga kombinacija, bet varžovai pralaimėdavo anksčiau, tad kombinacijos neprireikdavo:

„Man giliai simpatiška pati kompozicijos idėja. Aš būčiau laimingas galėdamas kurti pats vienas, kad nereiktų, kaip tai būna partijoje, kad pasiektum kas turi vertę, derinti savo planą su varžovo planu. Beveik visada jo požiūris į grožį skiriasi nuo jūsų, o priemonės (pajėgumas, vaizduotė ir technika) nepakankamos, kad padėtų jūsų siekiams. Kiek nusivylimo jis suteikia tikram šachmatų menininkui, kuris siekia ne tik pergalės, bet ir, turinčio išliekamąją vertę, kūrinio sukūrimo“.[2]

Istorija

Dirbtinių pozicijų sudarymas žinomas seniai: pirmi rankraščiai apie šachmatų žaidimą parašyti VIII a.

Kai kurie autoriai, rinkę kombinacines partijų baigmes, sudarinėjo ir dirbtines pozicijas. Tokios kompozicijos arabų kalba buvo vadinamos mansubomis. Jos sutinkamos IX amžiaus arabų rankraščiuose.

Mansubos turėjo šachmatų uždavinių ir etiudų bruožų: pagal užduotį (laimėti arba pasiekti lygiąsias) jos buvo panašios į etiudus, bet laimėjimo užduoties atveju jos baigdavosi matu.

Tobulesni kompoziciniai kūriniai sutinkami dviejuose XIII a. lotyniškuose rankraščiuose: „Bolonijos pilietis“ (Civis Bononiane) ir „Geras draugas“ (Bonus Socius). Juose be mansubų yra ir originalių kūrinių. Pagal užduotį – tai šachmatų uždaviniai, kuriuose būtina skelbti matą juodųjų karaliui per nustatytą ėjimų skaičių. Be to, sudėtingas daugelio ėjimų mansubas keičia uždaviniai, turintys nedaug figūrų ir siūlantys mažai ėjimų matui pasiekti.

Viduramžiais šachmatai buvo populiarus Pietų Europoje, kur XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje įvedus naujų taisyklių šachmatų žaidimas keitėsi, tačiau kompozicijoje didesnių pakitimų nevyko.

XVIII a. prasidėjo naujas šachmatų kompozicijos vystymosi etapas. Čia didelį indėlį įnešė P. Stamos kūryba. 1737 m. Paryžiuje jis išleido knygą „Šachmatų žaidimo patirtis, taisyklės ir patarimai...“ kur pateikė 100 kombinacinių baigmių, kurios turėjo užduotį – baltieji pradeda ir laimi. Beveik du trečdaliai baigmių buvo uždaviniai, kuriuose matas pasiekiamas kombinaciniu būdu. Jos priminė mansubas.

Naujus šachmatų kompozicijų sudarymo principus diegė P. Stamos amžininkai – italų šachmatų teoretikai: E. El Rio (1718–1802), G. Lolio (1698–1769) ir D. Poncianio. Šie trys meistrai šachmatų kompoziciją praturtino kombinaciniais šedevrais.

Iš jų pažymėtina E. Del Rio kūryba. Jo uždaviniuose sutinkame mažiau figūrų ir reikia mažiau ėjimų iki mato. Be to, kompozicijose atsirado ir daugiau taisyklingų matų.

XIX a. ketvirtąjį-penktąjį dešimtmetį pradėta leisti periodinė šachmatų spauda: 1836 m. pradėtas leisti prancūziškas žurnalas „Le Palamede“. 1841 m. pradėjo eiti anglų „Chess Player‘s Cronicle“, 1846 m. vokiečių „Deutsche Schachzeitung“. Tai turėjo didelę reikšmę kompozicijos augimui.

Tuo metu įsivyravo nauji kompozicijų kūrimo principai. Kompozitoriai: prancūzas A. D‘Orvilis (1804–1864), anglas H. Boltonas (1793–1873), vokiečiai J. Breidė (1800–1849), A. Andersenas (1818–1879) kūrė šiuolaikinės uždavinių kompozicijos pagrindus.

Reikalavimai kompozicijai

Formalūs reikalavimai

Šachmatų uždavinys (ar etiudas) yra teisingas (legalus) tik tada, kai poziciją galima pasiekti iš pradinės figūrų padėties ant lentos. Tai nelengva nustatyti.

Apie nelegalumą sprendžiama: iš negalimos figūrų padėties, kai negalima rasti paskutiniojo juodųjų figūrų ėjimo, iš sudvejintų pėstininkų negalimumo, iš figūrų skaičiaus pirminėje pozicijoje.

Uždavinys būtinai turi turėti sprendinį: užduotis turi būti įvykdyta visuose uždavinio variantuose ne daugiau nei nustatytu ėjimų skaičiumi.

Be to, jis turėti tik vieną sprendimą; į kiekvieną gynybinį juodųjų ėjimą, baltieji turi atsakyti vienareikšmiškai. Kai bent vienas iš minėtų reikalavimų yra neįvykdytas, kompozicinis kūrinys yra niekinis ir jis negali egzistuoti.

Nors užduoties sprendimo eigoje leidžiami pėstininkų paaukštinimas į bet kokias figūras (išskyrus karalių), figūrų skaičius kompozicijos pirminėje dalyje yra ribojamas – jų negali būti daugiau už pagrindinį skaičių: vienos spalvos negali būti dvi valdovės, trys bokštai ar du rikiai, einantys vienos spalvos įstrižainėmis, trys žirgai, ar devyni pėstininkai.

Ne visos kompozicijos perkrautos figūromis: yra uždavinių ir etiudų, kurių figūrų skaičius neviršija septynių, ar net keturių – tai miniatiūros.

Šį terminą įvedė O. Bliumentalis, kuris 1902 ir 1903 m. išleido kompozicijų rinkinius pavadinimu „Šachmatų miniatiūros“. Pavadinimas prigijo ir buvo naudojamas:

1908 m. D. Volesas išleido „777 trijų ėjimų mato šachmatų miniatiūros“, 1922 m. išėjo F. Derdle knyga – „Čekiškos šachmatų miniatiūros“. O 1976 m. V. Špekmanas išleido knygą, kurioje buvo daugiau kaip 600 dviejų ir trijų ėjimų mato uždavinių, kurių figūrų skaičius neviršijo keturių.[3]

Originalumas

Svarbus kriterijus yra kūrinio originalumas. Sumanytos konkrečios šachmatų kompozicijos ar jos detalių sutapimas su ankstesne publikuota kompozicija liudija apie pirmtako, pilno ar dalinio (priklausomai nuo sutapimo pilnumo), buvimą. Esant pilnam pirmtakui sudaryta kompozicija yra niekinė ir nepripažįstama.

Meniniai reikalavimai

Vystantis kompozicijai, uždavinių ir etiudų turiniui bei formai buvo paruošti meniniai reikalavimai, kurie naudojami kompozicijos meninio lygio vertinimui.

Kiekviena kompozicija privalo turėti tam tikrą idėją ir įgyvendinti autoriaus sumanymą. Idėjų ir sumanymų visuma sudaro kompozicijos tematiką, kuri neretai skiriasi uždaviniams ir etiudams.

Kūrinio sumanymo įgyvendinimas turi atitikti tam tikrus meninius reikalavimus, kurie nėra griežtai ir visiems laikams nustatyti. Tai gali būti: sumanymo raiškumas, formos ekonomiškumas, sprendimo gražumas.

Pagal meninius reikalavimus kompozicijos yra vertinamos konkursuose, o geriausios kompozicijos publikuojamos spaudoje.

Praktikoje pavyksta estetinių reikalavimų laikytis tik dalinai. Pastovus tam tikrų reikalavimų laikymasis laikomas kompozitoriaus (ar mokyklos) meninio stiliaus ypatybe.[4]

Tradicinė kompozicija

Tradicinėj kompozicijoj yra naudojamos tos pačios šachmatų figūros, lenta ir taisyklės, kaip ir praktiniame šachmatų žaidime. Tradicinei kompozicijai priklauso: tiesioginiai 2-jų, 3-jų, keturių ir daugelio ėjimų mato šachmatų uždaviniai ir etiudai.

Netradicinė kompozicija

Netradicinėje kompozicijoje taip pat naudojamos tradicinės šachmatų lentos ir figūros, bet nuo tradicinės skiriasi savo užduotimis kompozicijai – tai sutarto mato, atvirkščio mato, refleksinio mato, sutarto atvirkščio, ilgiausių ėjimų, serijinio žaidimo šachmatų uždaviniai. Tačiau nuomonės šiuo klausimu skiriasi; kai kurie leidiniai dalį netradicinės kompozicijos uždavinių priskiria pasakiškajai.[5].

Pasakiškoji kompozicija

Pasakiškoji kaip ir pasakos pilna įvairiausių personažų veikiančių pagal savitas taisykles. Dėl jų gausumo ši šachmatų rūšis sunkiai aprėpiama.

Tai labiausiai nuo praktinio žaidimo nutolusi, turinti specifinių savybių šachmatų kompozicijos šaka. Uždaviniams gali būti naudojama: neįprasta lenta, pakeistos figūrų judėjimo ir žaidimo taisyklės, įvesta naujų magiškų šachmatų figūrų.

Prie pasakiškosios k. priskiriamos kompozicijos, sukurtos pagal Andernacho, Kazanės ir Madraso Kirkės šachmatų taisykles. Iš Kirkės uždavinio atsirado atmainų: Kirkė hidra, Kirkė atomas, Kirkė kamikadzė, Kirkė gegutė, Antikirkė ir Veidrodinė Kirkė ir kt.

Pasakiškoji kompozicija užima vis didesnes šachmatų kompozicijos erdves. Kai kurie leidiniai publikuoja tik pasakiškus šachmatų uždavinius.

Uždaviniai su naujomis figūromis

Prancūzų žurnale „Probleme“ 19681970 m. buvo pateiktas 84 naujų šachmatų figūrų aprašymas, su pastaba, kad tai tik maža jų dalis. 2016 m. jų buvo apie 1200.

Cilindrinė šachmatų lenta

Pasakiškoje kompozicijoje be naujų taisyklių ir figūrų įvedimo yra uždavinių turinčių, pakeistą šachmatų lentą, kurie žinomi kaip cilindriniai šachmatai, ir kurių esmė yra ta, kad žaidimas vyksta lentoje, kuri įsivaizduojama, esanti sulenkta į cilindrą, sujungiant du priešingos šios lentos kraštus.

Sujungę mintimis kairį ir dešinį lentos kraštus, turime vertikalų cilindrą, o apatinį kraštą su viršutiniu – horizontalų cilindrą.

Tinklinė šachmatų lenta

Dar viena uždavinių rūšis – tinkliniai šachmatai. Juose visa šachmatų lenta suskirstyta į 16 kvadratų, kiekviename jų – po 4 langelius. Kvadrate esanti figūra negali judėti ir jos savybės negali pasireikšti. Jų savybės išryškėja, kai jos pereina į kitą kvadratą.

Ypatingosios kompozicijos šakos

Tai kompozicijos sudarytos įprastoje šachmatų lentoje pagal praktinio žaidimo taisykles. Ypatingosioms šakoms priklauso įrodomieji (retrogradinės analizės) ir matematiniai šachmatai ir galvosūkiai, vaizduojamieji (skachografiniai) uždaviniai. Jų sprendimas pasiekiamas loginiais samprotavimais, matematine analize.[6]

Šaltiniai

  1. Н. П. Зелепукин. Словарь шахматной композиции. Киев: Здоровье, 1982. – С. 195 .
  2. Композиция шахматная. Шахматный словарь. М: Физкулура и спорт, 1964. – С.568.
  3. Н. П. Зелепукин. Словарь шахматной композиции. Киев: Здоровье, 1982. – С. 98.
  4. Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. — М.: Советская энциклопедия, 1990. — С. 166.
  5. Композиция шахматная. Шахматный словарь. М: Физкулура и спорт, 1964. – С.601.
  6. Antanas Vilkauskas. Šachmatų kompozicijos pagrindai. Vilnius: Mintis, 2002.— P. 436.

Nuorodos