Pagrindinis puslapis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Sveiki atvykę į Vikipediją

laisvąją enciklopediją, kurią kurti gali kiekvienas.

Prisijunk ir pasidalink savo žiniomis su pasauliu!
Šiuo metu yra 192 850 straipsnių

Sveiki atvykę
Dažniausi klausimai
Pagalba

Klausk
Taisyklės ir susitarimai
Paveikslėlių naudojimas

Apie Vikipediją

Vikipedija yra interneto enciklopedija, kurią nemokamai ir be jokių apribojimų gali skaityti, tobulinti ir pildyti visi žmonės. Vikipediją galima skaityti daugiau nei dviem šimtais kalbų, o lietuviškuosiuose puslapiuose jau yra daugiau nei 192 tūkstančiai straipsnių ir jų skaičius nuolat auga.


Savaitės straipsnis

Tianningo šventyklos pagoda, Liao laikotarpio statinys

Dzičengas (kin. 薊城, pinyin: Jìchéng), arba Dzi (kin. 薊, pinyin: ) – istorinis miestas, egzistavęs dabartinės Kinijos Liaudies Respublikos Pekino miesto centrinėje teritorijoje, dabartinio Pekino pirmtakas. Jis apėmė pietinę dabartinio Sičengo rajono dalį. Jis įkurtas XI a. pr. m. e. ir egzistavo iki XIII a., kol jo nenukonkuravo labiau į šiaurę mongolų pastatytas Dadu. Per kelių tūkstančių metų istoriją miestas ne kartą keitė savo pavadinimą ir teritoriją.

Tradicine miesto įkūrimo data laikomi 1045 m. pr. m. e., kuomet (remiantis Ritualų knyga) Džou dinastijos karalius Uvangas paskirstė žemes savo kunigaikščiams. Tarp jo paskirstytų žemių minima Dzi karalystė, kurios sostinė ir buvo Dzičengas. Aptverta gyvenvietė užėmė teritoriją dabartinio Sičengo pietuose ir aplinkinėse Fengtai teritorijose. Čia gausiai iškasama to laikotarpio čerpių, randama didelė šulinių koncentracija. Tuo metu netoliese tekėjo Udingo (Nepastovioji) upė, ne kartą Kinijos istorijoje keitusi savo vagą. Upė ir netoliese esantis Lotosų tvenkinys galėjo užtikrinti miesto vandens tiekimą. Be to, per miestą ėjo svarbus prekybinis kelias jungęs Vidurio lygumą ir klajoklių stepę. Todėl Dzičenge apsistodavo prekybiniai karavanai, gerinę jo ekonominę situaciją. VII a. pr. m. e. kaimyninė valstybė Jan nukariavo Dzi, ir ilgainiui jos sostinė buvo perkelta į Dzičengą. Šį sprendimą lėmė strategiškai tinkamesnė miesto vieta. Nuo to laiko antrasis miesto vardas buvo Jandzingas (kin. 燕京, pinyin: Yānjīng, liet. Jan sostinė).

226 m. pr. m. e. Čin valstybės armija užėmė Dzičengą, o 222 m. pr. m. e. galutinai sunaikino Jan valstybę, taip sukurdama Kinijos imperiją. Tačiau Dzičengas ir toliau išliko svarbiausiu regiono miestu, esančiu šiaurės rytinėje Kinijos periferijoje. Jame susikirsdavo keliai jungę Kinijos centrines dalis su Mongolijos plynaukšte ir Mandžiūrija. Jis buvo svarbus strateginis taškas Kinijos gynyboje nuo šiaurės tautų.

Čin dinastijoje miestas tarnavo kaip Guangjango prefektūros (廣陽郡) administracinis centras. 206 m. pr. m. e. jis tapo Han dinastijos atkurtos Jan, arba Guangjango regioninės karalystės (廣陽國) sostine. 106 m. pr. m. e. pertvarkius Kinijos administracinę sistemą ir jos teritoriją suskirsčius į 13 provincijų, Dzičengas taip pat buvo ir Jou provincijos centru. Dėl tos priežasties miestas ilgainiui pradėtas vadinti Joudžou (kin. 幽州, pinyin: Yōuzhōu). Trijų karalysčių laikotarpiu Joudžou išlaikė savo svarbą Cao Vei karalystėje. Aplink jį buvo atlikti grandioziniai irigacijos projektai, pagerinę aplinkinį žemės ūkį. IV a. miestas ėjo iš rankų į rankas skirtingoms šiaurės barbarų valstybėms. Čia valdė Ankstyvoji Čin, Vėlyvoji Džao, Ankstyvoji Jan ir Vėlyvoji Jan, kol 397 m. stabilumą atkūrė Šiaurės Vei. Labai trumpą laiką, 352–357 m., Joudžou buvo Ankstyvosios Jan sostine.

589 m. Sui dinastijai suvienijus Kiniją, miestas tapo Džuo prefektūros (涿郡) centru, o 616 m. sumažintos Tangų dinastijos Jou provincijos centru, kuriuo išbuvo iki 938 m. Trumpu laikotarpiu tarp 742 ir 765 miestas buvo vadinamas Fanjangu (kin. 范陽, pinyin: Fanyang). Būtent tada mieste įvyko An Lušano sukilimas, kuris nutraukė Tangų dinastijos kontrolę regione ir ilgam laikui pavertė miestą praktiškai nepriklausomos valstybės sostine.

Daugiau…


Naujienos


gruodžio 11 dienos įvykiai

Lietuvoje

Pasaulyje

Rinktinė iliustracija

Peipsi põhjarannik.jpg
Peipaus-Pskovo ežeras
Straipsnių iliustravimo projekto puslapis

Savaitės iniciatyva

Estai (est. eestlased) – tauta, priklausanti finougrų šeimos finų grupei; artimi suomiams. Gyvena daugiausia Estijoje ir kalba estų kalba. Nors tradiciškai estai grupuojami su Baltijos šalimis – Latvija ir Lietuva – iš tiesų jie lingvistiškai ir etniškai nesusiję.

Estijos teritorijoje žmonės pirmą kartą apsigyveno prieš 10 000 metų, kai iš ten pasitraukė ledynas. Nors nėra tiksliai žinoma kokia kalba kalbėjo pirmieji gyventojai, tačiau manoma, kad finougrų kalbos atstovai, iš kurių kilo dabartinė estų kalba, ten atsikėlė prieš 5000 metų. Kita vertus, kai kurie lingvistai mano, kad finougrai į šią teritoriją atsikėlė tik ankstyvajame bronzos amžiuje, 1800 m. pr. m. e. Maždaug iki XIX amžiaus vidurio, estai save vadino Maarahvas tautovardžiu, kas reikštų – žemės žmonės. Ir tik nuo XIX amžiaus antrosios pusės, estai save ėmė vadintis dabar mums visiems žinomu eestlased (estai) tautovardžiu. Pavadinimas Eesti, arba Estija, siejamas su Aesti (aisčiai), kurį 98 m. panaudojo romėnų istorikas Tacitas, įvardindamas tautas, gyvenančias į šiaurės rytus nuo Vyslos.

Nors estų tautinė savimonė išplito XIX a. per tautinį atgimimą, kai kuriais atvejais ji pasireiškė ir anksčiau. Biblija buvo išversta 1739 m., o knygų ir brošiūrų skaičius padidėjo nuo 18 1750 m. iki 54 1790 m. Amžiaus pabaigoje daugiau nei pusė Estijos valstiečių mokėjo skaityti. Pirmieji universitetus baigę intelektulai, save laikę estais pasirodė po 1820 m. Tarp jų buvo Friedrich Robert Faehlmann (17981850 m.), Kristjan Jaak Peterson (18011822 m.) ir Friedrich Reinhold Kreutzwald (18031882 m.). Valdantis elitas vis dar kalbėjo vokiškai nuo XIII a. Baltijos vokietis Garlieb Merkel (1769–1850 m.) buvo pirmasis autorius, kuris su estais elgėsi kaip su tauta, kuri lygi kitoms, ir buvo įkvėpimo šaltinis estų tautiniam judėjimui, kurio modelis buvo Baltijos vokiečių kultūra iki XIX a. vidurio. Tuo metu estai tapo ambicingesni ir pradėjo linkti link suomių, kaip įkvėpimo tautiniam judėjimui ir kartais net latvių. Apie 1860 m. pradėjo nesitaikyti su vokiečių dominavimu. Iki rusifikacijos 1880 m. jie į Rusijos imperiją žiūrėjo teigiamai.

Estai turi stiprius ryšius su Skandinavija dėl kultūrinės ir religinės įtakos, kurią patyrė per vokiečių ir skandinavų valdymo metus. Estai save laiko Skandinavijos, o ne Baltijos tauta iš dalies dėl giminystės suomiams. Estijai tapus nepriklausomai po Pirmojo Pasaulinio karo Rusijos estams buvo pasiūlyta pilietybė. Iš 40 tūkst. Rusijos estų 37 578 grįžo į tėvynę (19201923 m.).

Šios savaitės iniciatyva yra straipsniai Estijos 100–mečiui.

Daugiau…

Vikisritys


Kiti projektai

Vikižodynas
Laisvasis žodynas
Vikicitatos
Aforizmai, sentencijos
Vikinaujienos
Naujausios žinios, aktualijos
Commons-logo.svg
Vikiteka (Wikimedia Commons)
Mediateka
Vikišaltiniai
Įvairūs tekstai
Vikiknygos
Vadovėliai, knygos
Vikirūšys (wikispecies)
Rūšių katalogas
Metaviki
Vikimedijos projektų koordinavimas
Vikiduomenys
Žinių bazė
Vikiversitetas
Mokomoji medžiaga
Vikikelionės
Kelionių vadovas
MediaWiki
Viki programinė įranga